Išieškojimas juridinio asmens bankroto atveju

VYKDYMO VEIKSMAI JURIDINIO ASMENS BANKROTO ATVEJU

Bankrotas – teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą.

Dėl priverstinių vykdymo veiksmų (LR CPK 624 str.) taikymo, galioja tos pačios jau aptartos nuostatos, t.y., po pareiškimo priėmimo LR CPK 628 str. 3 d. pagrindu antstolis gali surasti bei areštuoti skolininko turtą.

 Vykdymo veiksmų atlikimas, kai yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo (įkeisto turto pardavimas).

ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisinė pasekmė (t. y. bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas) nekyla esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams.

ĮBĮ 33 str. 4 d. Jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą.

 2015 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1969-653/2015

Ginčo esmė:

pareiškėja T. T. pateikė skundą dėl antstolio I. G. veiksmų, kuriame prašė 2015 m. balandžio 16 d. įvykusias varžytines, kurių metu buvo parduotas BUAB „Degida“ priklausantis turtas – pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažinti negaliojančias. Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto apygardos teismas 2015 m. vasario 25 d. nutartimi priėmė pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Degita“ iškėlimo ir areštavo įmonės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Antstolis apie tai informuotas 2015 m. kovo 3 d. Antstolis 2015 m. kovo 17 d. paskelbdamas antrąsias bankrutuojančios UAB „Degida“ turto varžytines ir žinodamas (turėdamas žinoti) apie bankroto bylą, kad ji bus nagrinėjama 2015 m. kovo 24 d., elgėsi neteisėtai.

Pirmos instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai CPK nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavus turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 30 d. įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procedūrų pradžią reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos teismų praktikoje apžvalgoje Nr. AC-41-1 nurodė, kad tik tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas nėra sustabdomas. Teismas nurodo, kad ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalis antstolio teisę realizuoti turtą sieja su dviem sąlygomis, t. y. 1) turi būti pranešta apie įkeisto turto pardavimo, 2) pranešta turi būti iki daikto savininko bankroto bylos iškėlimo. Aiškinant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį ir ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį daroma išvada, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės turto realizavimas ir išieškojimas nėra sustabdomas, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos.

Apeliacinio teismo nuomone, tokia nuostata siekiama įmonės bankroto proceso efektyvumo ir ekonomiškumo, t. y. antstoliui, kaip valstybės funkcijas vykdančiam asmeniui, patikima toliau tęsti turto pardavimo iš varžytynių procedūrą, preziumuojant, jog vykdant proceso įstatymuose detaliai reglamentuotą procedūrą kreditorių teisės nebus pažeistos. Antstoliui, pardavus turtą ir iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaičius vykdymo išlaidas antstoliui, pervedus į bankrutuojančios įmonės sąskaitą, iš šių pinigų kreditorių reikalavimai bus tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka, taigi kreditorių teisės toliau bus įgyvendinamos pagal ĮBĮ procedūras.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad bankroto bylai iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1) priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Tik esant abiem procesiniams veiksmams, pripažintina, kad bankroto byla iškelta. Pažymėtina tai, kad privalomas įstatymo pagrindu vykdymo veiksmų sustabdymas šiuo atveju yra siejamas su bankroto bylos įmonei iškėlimu, o ne su pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo padavimu teismui.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad antstolis remiantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, pagrįstai tęsė turto realizavimo veiksmus ir imperatyvių teisės normų nepažeidė, kadangi tiek pirmąsias, tiek antrąsias turto varžytines paskelbė iki bankroto bylos įmonei iškėlimo.

2016 m. kovo 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-687/2016.

Ginčo esmė:

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 33 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo vykdymo procese, kai apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo.

ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teisinė pasekmė (t. y. bankrutuojančios įmonės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymas) nekyla esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytiems atvejams. Pagal nuo 2012 m. kovo 1 d. galiojančią ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalį, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo dienos, antstolis baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir pardavęs turtą iš varžytynių gautą pinigų sumą, atskaitęs vykdymo išlaidas, perveda į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Šios nuostatos reiškia, kad tik tuo atveju, jeigu apie įkeisto turto pardavimą paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo, turto realizavimas ir (ar) išieškojimas nėra sustabdomas.

ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalis taikoma ir išieškojimo veiksmai stabdomi tik tada, kai nėra ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, t. y. apie turto pardavimą nėra paskelbta iki bankroto bylos iškėlimo

CPK 719 straipsnyje nustatyti turto nepardavimo iš pirmųjų varžytynių teisiniai padariniai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, jog jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (CPK 717 straipsnio 1 punktas), turtas perduodamas išieškotojui už pradinę kainą. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, kad turto perdavimas išieškotojui už pradinę kainą dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis, yra neatskiriama pirmųjų varžytynių dalis ir šie antstolio veiksmai neprieštarauja IBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostatoms. Pažymėtina, kad, pagal CPK 745 straipsnio 1 dalies nuostatas, išieškojimas iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto vykdomas pagal bendras vykdymo proceso taisykles su CPK LII skyriuje nurodytomis išimtimis, kiek to nereglamentuoja CK. Ginčo situacijos CK nagrinėjamu aspektu nereglamentuoja, o CPK LII skyriaus normos išimčių nenustato, todėl šiuo atveju taikytinos bendrosios vykdymo taisyklės.

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-687/2016).

Kasacinis teismas pažymėjo ,kad apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad antstolis, vadovaudamasis ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies nuostata, baigia vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, taip pat turi teisę siūlyti išieškotojui perimti iš varžytynių neparduotą turtą už pradinę kainą.

Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad turto pardavimo CPK nustatyta tvarka proceso nutraukimas, esant ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygoms, neatitiktų įstatymo nuostatų, ekonomiškumo bei koncentruotumo principų (išieškojimo procesas galėtų pabrangti, kiltų poreikis administruoti įkeistą turtą, nustatyti jo kainą, skelbti naujas varžytynes ir pan.).

Verta paminėti ir tai, kad kasacinis teismas atmetė:

Atmestini kaip teisiškai nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas. Kitų kreditorių padėtis nėra lygiavertė su kreditoriais, kurių reikalavimai neužtikrinti įkeitimu ar hipoteka. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad kadangi tokia padėtis susidaro dėl įstatyme nustatytų pagrindų, ji nereiškia kreditorių lygiateisiškumo principo pažeidimo. Toks pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, jei daliai kreditorių geresnės sąlygos patenkinti savo reikalavimus sudaromos ne įstatyme nustatytu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2014).